Titulinis
Naujienos

Apie donorystę

Lietuvoje įteisintos dvi organų donorystės rūšys: organų donorystė po smegenų mirties ir gyvoji donorystė. Kas tai yra?
Sudėtingiausia suvokti, kad smegenų mirtis reiškia žmogaus mirtį


Mirštantis žmogus reanimacijos skyriuje visada yra gaivinamas, taikant visas sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas gaivinimo priemones ir procedūras: gyvybinės funkcijos bandomos atstatyti taikant šiuolaikinius medicininius metodus – krūtinės masažą, defibriliaciją (gydymo metodas, kai širdies skilvelių arba prieširdžių virpėjimas pašalinamas vienkartiniu trumpu elektros impulsu), dirbtinę kraujotaką, plaučių ventiliaciją, vaistus, šalinančius priežastis, dėl kurių pacientą ištiko tokia būklė.

Tačiau jei paciento reanimacijos skyriuje atgaivinti nepavyksta, konstatuojamas žmogaus mirties faktas. Jis konstatuojamas įvykus smegenų mirčiai (pvz., patyrus galvos traumą, insultą ir pan.) arba sustojus kvėpavimui ir nutrūkus kraujotakai (pvz., patyrus infarktą ir pan.).

Smegenų mirtis – tai tokia mirusiojo būklė, kai smegenyse kraujotakos smegenyse nutrūksta ir jos atkurti, deja, nebepavyksta, tačiau kiti organai ir jų sistemos, palaikomi vaistais bei medicinine aparatūra ir gaudami su krauju deguonies, dar funkcionuoja. Šis laikotarpis nėra ilgas, maždaug 1 – 2 paros – tiek laiko gydytojams pavyksta išlaikyti plakančią širdį ir kitus organus gyvybingus. Nustačius smegenų mirtį, konstatuojama žmogaus mirtis. Tiktai tokiu atveju įmanoma organų ir audinių donorystė. Tačiau ne medikui tokią būklę suvokti labai sunku – daugeliui atrodo, kad jei širdis plaka, gal dar yra viltis, kad žmogus atsigaus. Tačiau smegenų mirtis reiškia žmogaus mirtį.

Kai žmogui konstatuojama smegenų mirtis, artimiesiems sutikus, transplantacijai paimami organai ir audiniai. Donorystei gali sutikti ir pats žmogus – jam tereikia pasirašyti sutikimą, kad jei jam būtų konstatuota smegenų mirtis, jis sutinka aukoti organus transplantacijai.  

Vienas donoras gali išgelbėti net kelias gyvybes: sergantiesiems galima persodinti jo širdį, kepenis, plaučius, kasą, inkstus, ragenas, kaulinį audinį ir odą.

Gyvoji donorystė – artimojo gyvybės gelbėjimas

Gyvoji donorystė – tai audinių arba organų dovanojimas artimam žmogui. Lietuvoje organą (inkstą arba dalį kepenų) gali dovanoti giminaičiai: tėvas, motina, senelis, brolis, sesuo, dėdė. Jei imunologinis suderinamumas geras, donoru gali tapti vyras ar žmona, t.y. žmogus, nesantis biologinis giminaitis. Pastaruoju metu kai kurie gydytojai siūlo svarstyti galimybę išplėsti galimų gyvųjų donorų ratą – kad jais galėtų būti ne tik sutuoktiniai ir kraujo ryšį turintys artimi giminaičiai, bet ir, tarkime, vyro tėvai – marčiai ar žmonos tėvai – žentui.
 
Anksčiau inkstą galėjo dovanoti tiktai tas žmogus, kurio kraujo grupė yra tokia pati, kaip ir transplantacijos laukiančio artimojo. Dabar Lietuvoje jau atliekamos operacijos, kai donoru tampa kitos kraujo grupės žmogus. Tik tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus gydymas.
 
Gyvosios donorystės procese dalyvauja du asmenys – donoras ir recipientas. Jų abiejų operacija yra planuojama iš anksto, kruopščiai ištyrus tiek recipientą, tiek donorą.

Statistiniai duomenys

2015 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos laukia 432 recipientai, 100 iš jų – laikinai ne recipientai (jiems dėl tam tikrų priežasčių kol kas transplantacijos atlikti negalima). Inkstų persodinimo laukia 179 recipientai, iš jų 1 vaikas, širdies – 34 recipientai, iš jų 2 vaikai, plaučių – 8, širdies ir plaučių komplekso – 6, kasos ir inksto komplekso – 6, kepenų – 60, iš jų 11 vaikų, ragenos – 139, iš jų 3 vaikai.
Kasmet Lietuvoje po smegenų mirties identifikuojama apie 100 potencialių  donorų, efektyviais tampa 40 - 45, t.y. kai iš donoro paimamas nors vienas organas ar audinys. Per metus Lietuvoje atliekama apie 150 įvairių audinių ir organų transplantacijų.