Kas pasirūpins tais, kurie rūpinasi kitais? Sergančius artimuosius prižiūrinčiųjų emocinė našta
Rūpinimasis sergančiu fizine ar psichine liga artimuoju yra ne tik didelė atsakomybė ir prasmingas darbas, bet ir didžiulis emocinis iššūkis. Dažnas, atsidėjęs slaugai, pamiršta savo paties emocinę ir psichologinę sveikatą. Specialistai įspėja, kad ilgalaikė artimojo priežiūra gali sukelti stresą, perdegimą, vienišumą ar net depresiją.
Psichologas Mykolas Kriščiūnas atkreipia dėmesį, kad sergančius artimuosius prižiūrinčių emocinė sveikata dažnai lieka nuošalyje.
„Žmonės, kurie rūpinasi pasiligojusiais šeimos nariais, patiria nuolatinį emocinį spaudimą. Jie ne tik turi atlikti fizinius darbus, bet ir spręsti organizacinius, finansinius klausimus, prisitaikyti prie nuolat kintančios ligonio būklės. Dažnai jie jaučiasi emociškai perdegę, išsekę ir praradę gyvenimo džiaugsmą“, – teigia jis.
Pašnekovas priduria, kad ši patirtis gali suartinti pacientą su jį prižiūrinčiu asmeniu, nes jie gyvena panašų gyvenimą, dalijasi tuo pačiu ritmu.
„Toks susiliejimas gali atnešti ir intensyvias neigiamas emocines reakcijas – pyktį ir atstūmimą. Žmogui ypač sudėtinga prarasti asmeninį gyvenimą ir su tuo susitaikyti“, – pažymi psichologas.
Skirtingos ligos – skirtingi iššūkiai
Slaugant fizinėmis ligomis sergančius artimuosius, darbas dažniau būna fizinis ir praktinis – artimojo vartymas, nešiojimas, lydėjimas, konkretaus režimo laikymasis, pvz., vaistų vartojimas ar gydytojų vizitai.
„Psichinės ligos ateina su didesniu neapibrėžtumo ir pasimetimo jausmu, kai sunku suprasti ir suvokti pasaulį kito žmogaus akimis. Dažnai tenka susidurti su asmeninėmis ar visuomeninėmis stigmomis – įrodyti, kad žmogus iš tiesų serga, gali būti sudėtinga. Psichinės ligos neretai stipriai paveikia asmeninį santykį su artimuoju – tampa dar sunkiau nustatyti asmenines ribas“, – komentuoja psichologas.
Besirūpinantys sergančiais šeimos nariais dažnai lankosi vaistinėse ne tik ieškodami reikalingų vaistinių preparatų ir slaugos priemonių, bet ir norėdami pasidalinti kasdieniais iššūkiais.
„Sulaukiame ne tik konkrečių klausimų apie pragulas, sauskelnes ar medikamentų vartojimą, bet ir prašymų patarti, kaip sumažinti nuovargį ir įtampą, įveikti nemigą. Kartais tampame net ir psichologėmis – padrąsiname, išklausome, primename, kokiais būdais pasirūpinti ne tik savo kūnu, bet ir psichine sveikata. Slaugantieji artimuosius dažnai būna išsekę tiek fiziškai, tiek emociškai ir neturi kam išlieti savo širdgėlos“, – sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Laura Vanagaitė.
Kaltės jausmas – emociniai spąstai
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria artimuosius prižiūrintys žmonės, yra kaltės jausmas. Dažnas galvoja: „jeigu mano artimajam sunku, tai aš neturiu teisės galvoti apie save“. Dėl to kitais besirūpinantys neretai aukoja savo poreikius, nepailsi, o tai dar labiau blogina jų emocinę ir fizinę sveikatą.
„Svarbu suprasti, kad išsekęs ir pervargęs artimasis nebus pajėgus tinkamai pasirūpinti sergančiu giminaičiu. Rūpestis savimi yra ne savanaudiškumas, o būtinybė“, – akcentuoja M. Kriščiūnas.
Emocinį perdegimą gali išduoti keli požymiai. Pirmiausia, fizinis nuovargis, kuris pasireiškia nuolatiniu jėgų trūkumu, emociniu nestabilumu, padidėjusiu jautrumu, irzlumu, apatija ar net panikos priepuoliais. Kitas ženklas – socialinė izoliacija: slaugantieji atsitraukia nuo draugų, bendruomenės, jaučiasi vieniši. Emocinį išsekimą rodo ir nuolatinis kaltės jausmas, kuris dažnai pasireiškia nepagrįstais kaltinimais sau, kad daroma per mažai, nors pastangos yra maksimalios.
„Jei savo artimoje aplinkoje turite kitais besirūpinančių pažįstamų, galite jiems padėti suteikdami galimybę išsikalbėti ir būti atviriems“, – pataria psichologas.
Ilgalaikis rūpestis kitu turi ir didelę emocinę kainą. Vieni tampa apatiški, kiti – ypač jautrūs. Kai kuriuos kasdien lydi stiprus nuovargis, beviltiškumas ir beprasmybė.
Kaip padėti tam, kuris padeda kitam?
Visuomenės ir artimųjų palaikymas yra kritiškai svarbus. Dažnai slaugantieji nedrįsta prašyti pagalbos, todėl svarbu ją pasiūlyti. Net ir smulkios pagalbos formos – pakvietimas arbatos ar pasivaikščiojimui – gali būti reikšmingos.
„Stiprus atsakomybės jausmas gali tapti nuolatinės įtampos priežastimi. Dėl to labai svarbu dalintis atsakomybe – pareigas laikinai gali perimti kiti šeimos nariai. Labai svarbu parodyti prižiūrintiems kitus, kad jų darbas yra pastebimas ir vertinamas. Reikšminga siūlyti konkrečią pagalbą – pavyzdžiui, pusvalandį pabūti su prižiūrimu artimuoju, kad įprastai jį slaugantis asmuo galėtų ramiai išgerti kavos“, – rekomenduoja M. Kriščiūnas.
Gali būti, kad pasiūlius pagalbą žmogus ją entuziastingai priims, tačiau gali reaguoti ir kitaip – atstumti, atsisakyti, pykti ar likti apatiškas. Nepaisant reakcijos, svarbu, kad žmogus jaustųsi suprastas ir matytų, jog juo taip pat rūpinamasi.
Siekiant sumažinti emocinį krūvį, svarbu skatinti slaugančius artimuosius dalintis atsakomybe – leisti sau prašyti ir priimti pagalbą. Taip pat padėti jiems palaikyti socialinius ryšius, skatinti dalyvauti bendruomenės veiklose. Priminti jiems nepamiršti savęs – bent trumpam atsitraukti nuo slaugos pareigų. Taip pat pasiūlyti kreiptis pagalbos į psichologus, paramos grupes ar artimuosius, kurie gali išklausyti, ar net užregistruoti pas konkretų specialistą.
„Kitus prižiūrintys žmonės atlieka neįkainojamą darbą, tačiau svarbu, kad jie nepamirštų ir savo psichologinės gerovės. Atkreipkite dėmesį į tuos, kurie kasdien rūpinasi savo artimaisiais – jie taip pat nusipelno palaikymo, pagarbos ir pagalbos“, – užbaigia M. Kriščiūnas.
Vaistinių tinklas „Gintarinė vaistinė“ vykdo socialinę iniciatyvą „Tylus rūpestis“, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į emocinius iššūkius, su kuriais susiduria artimieji, besirūpinantys sergančiais žmonėmis.
